MENAS Gauta 2009 08 14
ANTANAS ANDRIJAUSKAS Kultûros, filosofijos ir meno institutas
SPECIFINIAI INDIJOS TRADICINËS ESTETIKOS BRUOÞAI The Specific Features of Traditional Indian Aesthetics SUMMARY The article discusses the theoretical and practical preconditions and specific features of Indian traditional aesthetics. In the first part, by focusing on the interaction between aesthetics and mythology, religion and metaphysics, the article exposes the positive influence of mythology, religion and metaphysics upon the development of aesthetics. In the next part, the article considers the relations of Hindu aesthetics with art. The analysis of aesthetical phenomena shows the essential interdependence of both. Finally, the peculiarities of the concepts of pulchritude and art in Hindu aesthetics are concisely discussed. SANTRAUKA Straipsnyje aptariama indø tradicinës estetikos specifiniai bruoþai. Daugiausia dëmesio skiriama tradicinës estetikos ir mitologijos bei religijos ir filosofinës metafizikos sàveikai, nagrinëjama ðiø kultûros universumo srièiø átaka indø estetinio fenomeno tapsmui. Remiantis konkreèiø estetiniø fenomenø analize, atskleidþiama indø estetikos ir meno santykis. Aptariama indø groþio metafizikos ir meno sampratos ypatumai.
A
iðkinantis indø estetinio fenomeno savitumà itin svarbu kuo plaèiau suvokti estetikos mokslo tyrinëjimo objektà, suprasti, kad kiekvienos civilizacijos estetinë mintis, estetiniai idealai, ávairios estetiðkumo formos, þmoniø estetinis santykis su supanèiu pasauliu skleidþiasi ne tik konceptualiu literatûriniu
pavidalu uþfiksuotuose tekstuose, bet ir ávairiose meno praktikos formose, kurios áþvalgesniam tyrëjui suteikia plaèias galimybes rekonstruoti já dominanèius estetinius poþiûrius. Vadinasi, greta mums áprastos, gerai dokumentuotos ðaltiniais, akademinës estetikos yra ir kita vadinamoji estetika implicite, kuri dabartiniam moks-
RAKTAÞODÞIAI: indø tradicinë estetika, groþis, menas, mitologija, religija, filosofinë metafizika KEY WORDS: Hindu traditional aesthetics, pulchritude, art, mythology, religion, metaphysics.
LOGOS 60
2009 LIEPA RUGSËJIS
125
A N TA N A S A N D R I J A U S K A S
lininkui tampa svarbiu ankstyvøjø ávairiø civilizacijø estetinës minties tapsmo etapø rekonstrukcijos ir paþinimo instrumentu, ypaè kai estetiniø reiðkiniø analizei pritrûksta raðytiniø ðaltiniø. Menkas indø civilizacijos kultûrinio kosmoso, religijos, mitologijos, pamatiniø pasaulio suvokimo ir màstymo kategorijø paþinimas Vakaruose buvo svarbiausios prieþastys lëmusios tai, kad indø estetikos, menotyros ir meno savitumui suvokti prireikë daug pastangø ir laiko. Iðsamios indø meno istoriografijai skirtos knygos On The Study of Indian Art (Tyrinëjant Indijos menà, 1983) autorius Pramod Chandra jau prieð ketvirtá amþiaus taikliai pastebëjo, kad Indijos meninë kultûra pasiekë toká raidos taðkà, kai ji jau atspindi pati save. Indø estetikos ir meno tradicijos analizei jis kvietë greta tradiciniø pasitelkti ir modernius Vakarø estetikoje bei menotyroje susiformavusius metodus, kurie suteiktø galimybæ atskleisti indø estetikos ir meno tradicijos savitumà, apibrëþti ávairiø meno stiliø ypatumus laiko ir erdvës atþvilgiu.1 Dabartiniams indø estetikos tradicijos tyrinëtojams labai svarbu susipaþinti su ávairiø tautø mokslininkø veikalais skirtais ne tik specifinëms estetikos problemoms, bet ir daugybei kitø humanistikos ir meno srièiø, nes tik geresnis pamatiniø konkretaus laikotarpio pasaulëvaizdþio, màstymo kategorijø bei ávairiø kûrybinës raiðkos formø paþinimas gali padëti autentiðkiau suvokti indø estetinio fenomeno savitumà, estetikos santykius su ávairiomis kultûros ir mokslinio bei meninio paþinimo sritimis.
126
LOGOS 60
2009 LIEPA RUGSËJIS
Lyginamuoju aspektu þvelgiant á indø estetikos tradicijà pirmas iðkart á akis krintantis bruoþas itin glaudus estetiniø idëjø susijimas su mitologija, religija, menu, filosofine metafizika ir daugeliu kitø kultûros bei humanistikos srièiø. Estetinës sàmonës sinkretizmas ið tikrøjø yra vienas pagrindiniø skiriamøjø ankstyvosios indø estetinës minties bruoþø. Skirtingø indø kultûros, mokslinio paþinimo ir meno srièiø struktûrinë vienybë ir ávairiø mokslinio paþinimo srièiø persismelkimas akivaizdus jau pagrindiniuose klasikinio ir ankstyvøjø viduramþiø estetikos traktatuose. Ðá indø pasaulëþiûrai bûdingà sinkretizmà suvokë ir indø estetinës minties kûrëjai, kuriø traktatuose nuolatos aptinkame aliuzijas á artimas mokslinio paþinimo ir meno sritis. Estetinës, meno teorijos ir meno psichologijos idëjos èia glaudþiai siejasi su filosofija, etika, lingvistika ir kitomis mokslinio paþinimo srièiø þiniomis ir juose ieðko konceptualaus savo poþiûrio taðkø pagrindimo. Indø estetikos ir meno þinovas R. Mukerji taikliai pastebëjo, kad metafizika, religija, mitologija ir menas Indijos kultûros istorijoje tampa reikðmingesniais socialinio gyvenimo veiksniais nei valstybës institucijos, politika ir uþkariavimai.2 Ið tikrøjø indø estetinës teorijos, bûdamos itin glaudþiai susijusios su ðalyje ásigalëjusiomis mitinëmis ir religinëmis tradicijomis, perëmë atskirus jø bruoþus. Estetinës minties uþuomazgø aptinkame daugelio indø civilizacijos erdvæ apgyvenusiø genèiø, tautø mituose, ávairiuose ritualiniuose kultuose ir tikëjimuose. Senieji mitai, turtingas jø
K U LT Û R A
vaizdiniø pasaulis nuolatos maitino indø estetikos ir meno tradicijà. Vaizdiniu asociatyviu màstymu besiremianti mitinë sàmonë yra universali ir nediferencijuota, nes á vieningà visumà susieja visas þmogaus dvasinio gyvenimo puses, visus kolektyvinës pasàmonës lygmenis. Joje beveik neámanoma iðskirti atskirø estetiniø, meniniø, religiniø, etiniø ir kitø lygmenø. Tai atsiskleidþia tuomet, kai mitinës sàmonës vientisumas pradeda skylinëti ir socialinio gyvenimo diferenciacija gimdo kitoká santyká su tikrove, kuriame ðá sinkretizmà keièia kryptingos vaizdinio asociatyvaus màstymo sistemos ar loginis, sàvokinis tikrovës suvokimas. Indijos ir Vakarø estetikos tradicijos, jø santykiai su mitine, religine pasaulëþiûromis plëtojosi panaðiai ir kartu skirtingai, jø raidà lëmë konkretus civilizacinis kontekstas ir greta gyvavusiø civilizacijø átaka. Taèiau indø estetikos tradicija, lyginant su Vakarø ar kinø, neabejotinai buvo stipriau paveikta mitiniø ir religiniø vaizdiniø. Kai tik nuo abstrakèiø estetiniø teorijø pereiname prie konkreèios meno rûðies estetiniø problemø tyrinëjimo, á akis ið karto krinta tradicinës indø kultûros mitinio ir religinio fenomenø galia. Anot puikaus indø mitologijos þinovo H. Zimmerio: Indijos mitiniø ir simboliniø vaizdiniø ávairovë yra tiesiog neiðsemiama. Per amþius gausëjanèiuose estetiniø traktatø tekstuose, poezijos, architektûros, vaizduojamosios dailës paminkluose nuolatos atsiranda ir varijuoja gausybë mitiniø motyvø, simboliø, kurie ásivyrauja skirtingø religiniø tradicijø meno kûriniuose ir stipriai vei-
kia ávairius indø estetinio pasaulio suvokimo aspektus.3 Taèiau gvildenant indø estetinës sàmonës santyká su kitomis visuomeninës sàmonës formomis sunku atskirti vienà nuo kito mitiná ir religiná sluoksnius. Dar klasikiniu laikotarpiu, kovodamos dël átakos, ávairios religinës kryptys siekë asimiliuoti vietinius pagoniðkus kultus ir jiems suteikti estetiðkai patrauklø mitais bei legendomis prisodrintà religiná pavidalà. Teatralizuotos senøjø mitø, epø ir legendø motyvus atkurianèios eisenos bei vaidinimai, kuriuose buvo svarbus estetinis vizualumo aspektas, plaèiai pasitelkiamos budistiniuose ir dþainistiniuose ritualuose, o vëliau greta hinduistiniø ir tantriniø ðventyklø esanèiose atvirose erdvëse rengiamose pompastiðkose religinëse ðventëse. Dalyvaudavo klajojantys aktoriai, ðilpinai, kurie, nepaisant asketiðkø budistinës ir dþainistinës religijos nuostatø, iðsaugojo ryðá su sinkretiðka mitine sàmone, liaudies kultûroje vieðpatavusiais poþiûriais á groþá. Ðie estetinio pobûdþio, daþniausia su epø ar religiniø pasakojimø siuþetais susijæ, teatralizuoti vaidinimai buvo stipriai paveikûs emociðkai. Klajojantys aktoriai gerai þinojo savo funkcijas ir tà auditorijà su kuria bendraudami siekë perteikti gyvenimo tiesas ir groþio idealus. Jø uþdaviná palengvino emociðkai palankiai veikianti supanèios sakralinës architektûros, skulptûros, muzikos estetinë aplinka. Ji daþnai buvo nemaþiau svarbi nei teatralizuotas vaidinimas ar jo dramatinës kolizijos. Èia organizuojant vyksmà atsiskleidë pagrindinis indø LOGOS 60
2009 LIEPA RUGSËJIS
127
A N TA N A S A N D R I J A U S K A S
menø hierarchijos virðûnëje buvusios dramos vaidmuo, nes ðis menas dël sintetinës prigimties, meninës iðraiðkos priemoniø gausos gilino estetinës emocinës átakos galià ir sistemiðkai jungë ávairiø kitø menø muzikos, poezijos, ðokio ir kitø galimybes. Ðia sudëtinga estetikos, meno ir religijos sàveikos sistema pirmiausia buvo siekiama átvirtinti religinio gyvenimo nuostatas. Vëliau, formuojantis átakingoms brahmanizmo, budizmo, dþainizmo, sikhizmo, hinduizmo ir ávairiø tantrizmo pakraipø religinëms tradicijoms su iðplëtota filosofine metafizika ir religiniø vaizdiniø pasauliu, kilo poreikis kurti religiná menà, simboliðkai perteikti ar natûralistiðkai vaizduoti pamokomas religines legendas. Kartu sustiprëjo indø estetinës minties ir meno sakralizacija, simbolizmo ir kanoniðkumo tendencijos. Stiprëjant budistiniø, dþainistiniø, hinduistiniø religiniø idealø átakai, architektûros ir vaizduojamosios dailës estetiniuose traktatuose ásitvirtino ne tik nauji estetiniai idealai, bet ir daugelis religinës pasaulëþiûros suformuotø pasaulio suvokimo, gyvenimo ir kûrybos nuostatø, kurios ilgainiui patyrë esminiø pokyèiø. Pavyzdþiui, ankstyvasis budizmas ir dþainizmas pirmiausia formavosi kaip vargingø klajojanèiø vienuoliø bendrijos, kuriø adeptams asketiðkumas ir atsiribojimas nuo iðorinio pasaulio buvo programinë nuostata. Tæsdami Vedø ir brahmanizmo ideologijos tradicijas, ankstyvojo budizmo ir dþainizmo ðalininkai, atsisakydami pasaulietinio gyvenimo malonumø, turto, kastø priklausomybës, bûrësi vienuo-
128
LOGOS 60
2009 LIEPA RUGSËJIS
lynuose ir pasiðvæsdavo asketiðkam gyvenimui. Formavosi pirmosios þmonijos istorijoje vienuolynø institucijos su joms bûdingu ritualizuotu gyvenimo bûdu, vertybinëmis nuostatomis, estetiniais idealais. Budistø ir dþainistø vienuoliai, nusiteikæ prieð iðorines bûties formas, ið religinës sàmonës siekë paðalinti prabangos ir juslinius estetinius elementus. Taip formavosi atsainus ankstyvøjø budizmo ir dþainizmo ideologø poþiûris á estetiniø vertybiø ir simboliø pasaulá, o, vadinasi, ir á menà; daugelyje seniausiø ðiø krypèiø religiniø tekstø menas buvo smerkiamas atvirai. Kai kuriuose jø draudþiama net þiûrëti á pagoniðkas ðventyklas ir paveikslus. Ðià nuostatà atitiko ir budistø mokymai apie þmogaus bûties laikinumà, kanèios vyravimà pasaulyje ir nirvanà. Stiprëjant budizmo ir dþainizmo sàjûdþiams filosofinis budizmas ir dþainizmas virto religiniu; keitësi daugelis programiniø ankstyvøjø ðiø krypèiø estetiniø nuostatø. Tam buvo ávairiø prieþasèiø, taèiau akivaizdu, kad perdëm asketiðkos, kupinos sudëtingos filosofinës metafizikos ir sunkiai suprantamos ankstyvojo hinajanos budizmo idëjos grasino ðiam judëjimui atskirtimi, nes mokymà galëjo paversti bevaise abstrakèia scholastine konstrukcija. Todël objektyviai besikeièianèios gyvenimo sàlygos, konkurencija su átakingais brahmanizmo ir dþainizmo oponentais, kova uþ savo átakos iðsaugojimà vertë átakingiausius mahajanos budizmo hierarchus ið naujo ávertinti daugelá ankstesniøjø estetiniø nuostatø. Èia ir atsiskleidë tas budistiniø estetiniø idealø ir poþiûriø á estetiðkumà bei gro-
K U LT Û R A
þá savitumas, kurá regime Mathuros, Gandharos, Amaravati ir ypaè Guptø epochos vaizduojamoje dailëje. Veikiant átakingiausioms indø religijoms besirutuliojanti estetinë mintis, meno kûryba ir su ja susijæ sanskrito kalba raðyti estetikos problemas gvildenantys traktatai iðsiskiria kanoniðkumu ir idëjø tolydumu, kurá galima paaiðkinti jos kûrëjø orientavimusi á senuosius vedø epochos, brahmanizmo, budizmo, dþainizmo, hinduizmo sakralinius ðaltinius. Taèiau ádëmiau paþvelgus á ðià problemà, pasirodo, kad indø religinës pasaulëþiûros ir estetikos, glaudþiai susijusios su meno praktika, santykis yra sudëtingesnis, nei tai daþniausiai vaizduojama indø estetinës tradicijos tyrinëtojø veikaluose. Daugelis tradiciniø indø estetikos krypèiø, mokyklø, koncepcijø ið tikrøjø tiesiogiai susijusios su ðalies ar atskirø jos regionø religijomis. Taèiau ði átaka daugiau reiðkiasi kanonizuota iðorine forma, simbolika ir ikonografija, o ne giluminiu bendraþmogiðku meno kûriniø turiniu. Budizmo, dþainizmo ir kitø religijø adeptai ðilpinai siekë átvirtinti socialiai reikðmingus religinius bei moralinius idealus konkreèiuose meniniuose vaizdiniuose. Kai tik estetinë mintis ir glaudþiai su ja susijusi meno kultûra Indijoje pasiekdavo didþiøjø aukðtumø, neiðvengiamai iðryðkëdavo savaiminë jos vertë ir autonomija nuo religijos. Tuomet kûriniai natûraliai perþengdavo religiniø ir etiniø pamokymø ribas ir tapdavo universalesne pasaulio, bûties reiðkiniø estetine interpretacija, kuriø emocinio paveikumo efektyvumas visuomeninei sàmonei pri-
klausë nuo talento jëgos ir daugelio veiksniø. Kita vertus, netgi grieþèiausiø nuostatø ir kanonø apibrëþta estetinë mintis ir menas nuolatos jautë gaivø turtingos pasaulietinës liaudies kultûros tradicijos poveiká. Tai vertë visø átakingiausiø religiniø krypèiø ideologus nuolatos ieðkoti kompromisø su gyvomis liaudies kultûros tradicijomis. Taèiau Indijos estetinë mintis yra persipynusi ne tik su mitologija ir religija, bet ir su filosofinës metafizikos principais. Louis Frédericas netgi kategoriðkai teigë, kad visos Indijoje iðsiskleidusios estetikos ir meno formos yra priklausomos nuo filosofijos.4 Kaip liudija senieji indø tekstai, filosofiniam pasaulio paþinimui dar Senovës Indijoje buvo teikiama iðskirtinë svarba, kadangi filosofija buvo traktuojama kaip aukðèiausias mokslas, kuriame kiti sëmësi ákvëpimo ir teorinio savo teiginiø patvirtinimo. Pavyzdþiui, viename garsiøjø kanoniniø tekstø, Arthaúastroje, raðoma: Filosofija visuomet buvo visø mokslø ðvyturys, priemonë, padedanti atlikti ávairius darbus, visø nuostatø pagrindas.5 Ið tikrøjø indams artimas metafizinis màstymas, polinkis teoretizuoti, ieðkoti neregimosios reiðkiniø esmës. Estetikos, meno ir filosofinës metafizikos giminystæ atskleidþia Ananda Coomaraswamy, nurodydamas bendrà simboliná pamatà. Menas ir metafizika, pabrëþia jis, yra panaðûs, nes: 1) prigimtinë metafizikos kalba yra grynas simbolizmas, ir 2) tikrà meno kûriná nuo natûraliø daiktø skiria tik simbolinis jo pobûdis. Vadinasi, estetinis patyrimas ir tobulas suvokimas yra vieno ir to paties nediLOGOS 60
2009 LIEPA RUGSËJIS
129
A N TA N A S A N D R I J A U S K A S
ferencijuoto iðbaigtumo siekimas, kuriame mûsø sàmonë tampa neatskiriama nuo suvokimo objekto.6 Metafizinis simbolizmas palieka ryðkius pëdsakus indø filosofinës ir literatûrinës estetikos traktatø struktûroje, svarbiausiø idëjø plëtojimo principuose. Estetika, religija ir menas, kaip ypatingi dvasinës kultûros reiðkiniai, emocinio funkcionavimo lygmenyje indø civilizacinëje erdvëje yra struktûriðkai artimi ir kartu skirtingi reiðkiniai. Skirtingai nei religijoje ir mene, kur emocionalus vertinamasis struktûrinis lygmuo nusveria savo svarba paþintiná informaciná, estetikos ir meno santykiuose iðlieka kitoks ryðys. Tiek filosofinë, tiek ir konceptualumà maþiau pabrëþianti menotyrinë indø estetikos tradicija pirmiausia funkcionuoja analitiniame mokslinio paþinimo lygmenyje su visais ðiai sferai bûdingais ypatumais, o menas, nors jame daþnai iðlieka svarbi paþintinë funkcija, yra kitokios, ne racionalios sàvokinës, o pasitelkiantis vaizdiniø ar garsø teikiamas meninës iðraiðkos galimybes menas yra daugiau emocinës prigimties. Ðiuo aspektu þvelgiant á indø estetikos ir meno santykius, á akis krinta tai, kad filosofinë indø estetinës tradicijos pakraipa tarsi ið virðaus, t.y. ið abstrakèiø filosofiniø nuostatø iðeities taðko, daþnai glaudþiai susijusio su religinës sàmonës nuostatomis, brëþia menui kelius, siekia parodyti jo vietà ir funkcijas indø civilizacijos vertybiø sistemos ir màstymo kategorijø erdvëje. Menotyrinës estetikos pakraipos santykis su menu yra glaudesnis, kadangi dauguma architektûros, skulptûros, tapybos, dramos, poezijos, muzikos ir ki-
130
LOGOS 60
2009 LIEPA RUGSËJIS
tø meno rûðiø estetikos principø tiesiogiai iðauga ið apaèios, tai yra meno teoriniø principø apibendrinimo, kodavimo, kanonizavimo, norminimo ir panaðiø poreikiø. Jei þvelgsime á menotyrinës estetikos ir meno santykius estetinës komunikacijos aspektu, tai ðis estetikos ir meno ryðys èia yra glaudesnis nei religijos ir meno santykiø, nes giliau paanalizavus aiðkëja, kad ðie svarbûs kiekvieno civilizacinio pasaulio kultûrinio kosmoso komponentai tolesnëje perspektyvoje gali tolti vienas nuo kito, kadangi vien dël savo tikslø ir prigimties gali orientuotis á skirtingas socialines, dvasines ir psichologines vertybes. Tai ir yra prieþastis, kodël dvasiðkai artimø estetiniø nuostatø, pavyzdþiui, budistinës tradicijos menas, siekdamas tobulai ágyvendinti menininko kûrybinës dvasios polëkius, daþnai iðsilaisvina ar konfrontuoja su já tramdanèiomis norminëmis asketiðkos religinës pasaulëþiûros nuostatomis. Skirtingose indø civilizacinës erdvës regionuose atsiranda, kovoje dël átakos, maiðosi, koegzistuoja, iðgyvena nuostabaus pakilimo ir nuosmukio laikotarpius ávairios tiesiogiai susijusios su átakingø meno krypèiø raida estetinës ir menotyrinës minties srovës, kurios siekia uþvaldyti kuo didesnæ indø civilizacijos erdvæ. Sakralinës architektûros ir vaizduojamosios dailës estetikos plotmëje socialiná aktualumà ágavus budistiniams ir dþainistiniams estetiniams idealams, iðsiskleidþia su jais susijusios estetikos ir meno tradicijos. Viduramþiais atsirandant kitai sociokultûrinei atmosferai klesti liberalesnës hinduistinës ir tantristinës estetikos tradicijos ir jø es-
K U LT Û R A
tetiniø idealø ákvëptas juslinis menas. Á indø civilizacijos erdvæ ið ðiaurës vakarø gilyn á pusiasalá besiskverbiantis kultûros islamizacijos procesas skatino kitos islamo civilizacijos estetiniø idealø ásigalëjimà, jø adaptacijà ir sintezæ su vietinës estetikos tradicijomis. To rezultatas unikali Moholø epochos islamizuota estetikos ir meno tradicija. Vadinasi, istoriðkai klostantis glaudiems estetikos ir meno santykiams indø civilizacijos erdvëje svarbus vaidmuo teko ávairiø religijos pakraipø nulemtiems estetiniams idealams, kurie iðreiðkë konkretaus regiono ir istorinio laikotarpio visuomenëje vyraujanèias socialines, kultûrines tendencijas, poþiûrius á tokias pamatines estetikos mokslo sàvokas kaip estetiðkumas, groþis, harmonija, meniðkumas, didingumas, bjaurumas ir kitas. Bûtent estetiniai idealai konkreèiais indø civilizacijos raidos laikotarpiais tampa visuomenës meninës sàmonës kelrodþiais, jie orientuoja teorinæ mintá, meno kûrëjus á konkreèias estetiniø vertybiø, simboliø sistemas, tobulumo siekimà ir lemia vyraujanèias konkretaus laikotarpio sakralinio ar pasaulietinio meno raidos tendencijas. Estetinis idealas tampa efektingu kultûros procesø varikliu todël, kad jis nëra blyðki, bereikðmë socialiná aktualumà praradusi schema, o kiekviename istorinës raidos etape suranda raiðkias ir emocionaliai átaigias, kupinas didþios simbolinës prasmës, meninës iðraiðkos formas, kurios jautriai atspindi Indostano pusiasalio gyventojø groþio, harmonijos ir tobulumo siekius. Bûtent tokie, prisodrinti simbolikos, yra tobuliausi indø civiliza-
cijos erdvëje sukurti Mathuros, Gandharos, Amaravati skulptûros, Adþantos sieninës tapybos ir kitø mokyklø, Guptø ir Moholø epochos vaizduojamosios dailës kûriniai. Sklaidydami Indijos estetikos ir menotyros tradicijai skirtas knygas aptinkame koegzistavimà daugybës skirtingø poþiûriø á ðios civilizacijos menà, jo pobûdá, funkcijas. Tai nieko nuostabaus, nes skirtinguose ðios milþiniðkos civilizacinës erdvës regionuose ir ávairiais istoriniais laikotarpiais aptinkame daugybæ savitø formø. Indø tautos meniniø genijø dvasinius polëkius Octavio Paz apibûdino kaip meilæ abstrakcijai ir kartu potrauká konkreèiam vaizdiniui. Kartais ðis menas yra puoðnus, prabangus, o kartais daugiakalbis. Jis hipnotizuoja, pakeri ir kartu vargina. Jis yra ðviesiausio ir instinktyviausio meno iðtakose. Abstraktus ir realistinis, seksualus ir intelektualus, pedantiðkas ir didingas, jis gyvuoja tarp kraðtutinumø, jis apgaubia ir átraukia kraðtutinumus á save, suleidþia ðaknis á þemæ ir kvieèia anapus neregimo. Viena vertus, tai yra formø pakartojimas, ávairiø koncepcijø apjungimas, sinkretizmas. Kita vertus, totalumo, vienybës geismas. Ðiose savo aukðèiausiose apraiðkose, jis ákûnija totalumà, kuris kartu yra pilnuma ir tuðtuma, kuris pakeièia kûnà á formà, neprarasdamas nei sugebëjimo jausti, nei kûniðkumo, yra dvasingas.7 Todël poþiûriai ir interpretacijos tiesiogiai priklauso nuo pasirinkto tyrinëjimo objekto, jo atsiradimo vietos ir laiko ilgoje indø civilizacijos istorijoje. Pavyzdþiui, garsi indø vaizduojamosios LOGOS 60
2009 LIEPA RUGSËJIS
131
A N TA N A S A N D R I J A U S K A S
dailës þinovë Stella Kramrisch teigia, kad Indijos menas nëra nei religinis, nei sekuliarus, kadangi indø gyvenimo turinys nëra sujaukiamas vakarietiðkos dichotomijos: religinio tikëjimo ir pasaulietinës praktikos. Visi gyvenimo aspektai yra átraukti á bendrà vertybiø hierarchijà fizinëje, psichologinëje ir metafizinëje plotmëse. Ðiame darniame ávairiø vertybiø kûne kiekvienas narys su savo dalinëmis funkcijomis darniai sàveikauja su anapusybës Norma.8 Ið èia plaukia iðvada apie pabrëþtinai natûralistiná indø meno pobûdá. Su ðiuo poþiûriu nesutinka autoritetinga prancûzø indologë ir meno istorikë Janine Auboyer, kuri atkreipia dëmesá, kad tradicinës indø estetinës ir meninës raiðkos formos buvo glaudþiai susijusios su pasaulëþiûrinëmis nuostatomis. Todël indams svetima tiek menas menui, tiek perdëto natûralizmo koncepcija, jie taip pat atsiriboja ir nuo romantinei Vakarø estetikos bei meno tradicijai bûdingo perdëto jausmingumo, subjektyvizmo, nes indø menininkui nëra svarbiausia iðreikðti savo slapèiausius jausmus, iðgyvenimus. Meno kûrinio esmë yra tarsi uþsklæsta utilitarinëje jo funkcijoje, pagrindinëje ið amatininkø sluoksnio dar neiðsiskyrusiam menininkui, kuris savo darbinëje veikloje pirmiausia orientuojasi á konkreèios religinës ar estetinës tradicijos nubrëþtus ir amþiais kultivuojamus kanonø reikalavimus. Todël groþiui romantinës ar klasikinës Vakarø estetikos poþiûriu tradicinëje indø estetikoje neskiriamas toks dëmesys kaip modernioje. Groþiui, anot Auboyer, netgi nëra vietos indø meni-
132
LOGOS 60
2009 LIEPA RUGSËJIS
ninkø kanoninës kodifikacijos þodyne, nes pirmiausia grieþtas kanonas aiðkiai apibrëþia pagrindinius reikalavimus kûrybinei menininko veiklai.9 Kita vertus, indø estetiðkumo sampratai, kaip minëjome, daug átakos turëjo skirtingais istoriniais laikotarpiais ir konkreèiuose regionuose vieðpatavæ mitiniai vaizdiniai, religinës ir filosofinës idëjos. Antikos ir moderniosios Vakarø civilizacijø þmogui groþis buvo tokia vertybë, kuri tarsi áprasminama objekte, o budizmo adeptui estetiðkas yra jau pats gyvenimo tikslas, kurio vertë áþvelgiama sugebëjime tenkintis asketiðko gyvenimo teikiamais privalumais. Ið èia kyla daugelio neesminiø dalykø atsisakymas, klajoniø bekraðtëje visatoje kultas ir nirvanos kaip estetinio budizmo tikslo siekimas. Þvelgiant ðiuo aspektu, linija, forma, spalva, harmonija ir t.t. budistinëje groþio sampratoje praranda reikðmæ, nes, norint jausti pasitenkinimà ðiuo groþiu, visai nebûtina apsupti save meno kûriniais. Akivaizdu, kad indø, kaip ir kitose tradicinëse Rytø civilizacijose, sakralinis menas tarnavo religijos poreikiams. Tuo akivaizdþiai galime ásitikinti analizuodami, pavyzdþiui, átakingos budistinës estetikos ir meno tradicijos nueità kelià Indostano pusiasalyje. Ilgainiui dauguma budizmo ðalininkø nuo vargingos piligrimystës perëjo prie sësliø vienuolynø bendruomeniø, o ortodoksiná hinajanos budizmà daugelyje Indijos regionø pakeitë demokratiðkesnis mahajanos mokymas, formavosi kokybiðkai naujas turtingas budistiniø vienuolynø kultûros pasaulis, sudëtingi ritualai, konkretûs vaizdingi mokymai apie rojø, pragarà, kurie bu-
K U LT Û R A
distinëse legendose ir sûtrose ágavo spalvingà estetiná pavidalà. Rojus sûtrose vaizduojamas kaip aukðtojo dieviðko spindesio, ðviesos, groþio sklaidos vieta, kur klesti ástabus gamtos, gyvûnijos pasaulis. Ðiam pasaulëvaizdþio ir daugybës iðsiðakojusiø budizmo religiniø mokymø ir legendø autentiðkumui árodyti religijos hierarchams prireikë meno, kuris galëjo vaizduotës sukurtam pasauliui suteikti simbolinæ prasmæ, vaizdiná realumà ir kartu patvirtinti pagrindinius mahajanos ðalininkø skelbiamus estetinius idealus. Taigi ágaudamas pasaulinës religijos bruoþø, mahajanos budizmas ëmë remtis estetiniø vertybiø pasauliu ir, sukûræs vientisà menø sistemà, ne tik oficialiai pripaþino meno svarbà religijai, taèiau ir pradëjo efektyviai naudoti jo teikiamas galimybes religinëms tiesoms ir idealams iliustruoti. Taip klasikinëje indø kultûroje iðryðkëjo su budizmo ir jam artimo dþainizmo stiprëjanèia átaka susijusi daugelio kultûros, filosofijos, estetikos, meno srièiø sakralizacija, formavosi naujos sakralinës dailës formos su savita estetika ir ikonografija. Prasidëjo vienas didingiausiø pasaulinës dailës istorijoje budistinës architektûros, skulptûros, tapybos klestëjimo laikotarpiø, kai skleidësi sukreèianèios átaigumu ir harmonija kanoninës budistinio meno formos; Sanchi, Elloros, Elephantos architektûra, Gandharos ir Mathuros skulptûra, Adþantos tapyba. Indijoje klestinèios budistinio meno formos vëliau iðplito tolimiausiose Azijos þemyno dalyse ir tapo neatsiejama kinø ir japonø estetinës bei meninës kultûros dalimi. Vëliau iðsisemianèias budistinio meno for-
mas pakeitë ávairios su hinduizmo religija ir ávairiomis tantrizmo kryptimis susijusios meno formos. Todël vieni Indijos menai didþiàja dalimi yra iðtikimi groþiui ir jausminiam pasitenkinimui tai toleruotinos, taèiau þemesnius þmogaus siekius iðreiðkianèios kûrybos formos, o kiti stimuliuoja religiná ekstaziðkà iðgyvenimà ir priklauso kur kas aukðtesniam dvasios lygmeniui. Tarp pastarøjø pasitaiko ávairiø formalizuotø diagramø mandalø ir jantrø, kurios ir budizme simbolizuoja atsiskyrusios bei sutelktos sàmonës vienybæ. Vadinasi, indø estetika ir menas tiesiogiai siejosi su konkreèia adeptø garbinama tradicija arba kilo ið kanoniniø traktatø reikalavimø. Konkreèios tradicijos traktatai daþniausiai varijuoja kelias tas paèias temas ir ragina vadovautis kanono nubrëþtais reikalavimais. Taèiau, kita vertus, su konkreèia filosofine ir religine tradicija susijusi estetikos ir meno pakraipa, nepamirðdama kûriniø funkcijos, pabrëþia skirtingus estetiðkumo ir harmonijos raiðkos aspektus: budizmas iðryðkina rimtá, susikaupimà, asketiðkumà, dþainizmas dvasinës þmogaus harmonijos su supanèiu gamtos ir gyvûnijos pasauliu jausmà, hinduizmas vaizduoja þemiðkus þmogaus jausmus, kurie kanone leidþia ávairias neesmines þmogaus kûno deformacijas, tantrizmas atskleidþia þmogaus aistras, iðryðkina erotiná þmogaus dvasios ir kûno juslingumà. Taèiau, nepaisant ávairiø estetikos tradicijø, skirtingos orientacijos iðpaþino vidinio dvasinio groþio prioritetà iðorinio kûniðkojo atþvilgiu. Ið èia plaukë jø iðskirtinis dëmesys dvasinëms vertybëms. LOGOS 60
2009 LIEPA RUGSËJIS
133
A N TA N A S A N D R I J A U S K A S
Siekiant kuo subtiliau perteikti dvasines þmogaus bûsenas tradicinëje indø estetikoje iðkeliama ávairiapusio menininko iðsilavinimo, skonio tobulinimo, psichologinës treniruotës, ávairiø meno rûðiø iðraiðkos priemoniø paþinimo svarba, formuluojami kanoniniai kûrybos, idealiø proporcijø principai, aktualizuojama paslëptos, neiðsakytos prasmës, nesuinteresuoto estetinio iðgyvenimo svarba. Groþio ir meno pasauliai indø estetikos tradicijoje taipogi siejami su vidiniu susikaupimu, emociniu iðgyvenimu ir neatskiriami nuo dëmesio vidiniam að, introspektyvaus suvokimo. Skirtingai nei Vakaruose, kaip teigia D. H. Ingallsas, kur groþis taip objektyvizuojamas, kad susvetimëja, nutolsta nuo individo, Indijoje groþis aiðkinamas kaip kaþkas didþiai subjektyvu.10 Ið tikrøjø indø estetikos tradicijos krypèiø groþis pirmiausia suvokiamas kaip dvasios kûrinys, kuris tik vëliau ágauna savo konkreèias materialias formas, teikia malonumà ir padeda surasti kelius á tiesos paþinimà. Jie siekë es-
tetiniuose reiðkiniuose ir meno kûriniuose áþvelgti gilesnæ prasmæ, vidiná gelminiø dalykø regëjimà. Tai viena prieþasèiø, paaiðkinanèiø brandþiai estetinei indø minèiai bûdingà jautrø psichologiðkumà, iðskirtiná dëmesá estetinio suvokimo ir skonio problemoms. Taigi lyginamuoju aspektu glaustai aptaræ indø estetinio fenomeno savitumà, estetikos santykius su kitomis kultûros ir humanistikos sritimis galime konstatuoti, kad indø tradicinës estetikos savitumas pirmiausia atsiskleidþia veikiamas praktiniø konkreèios istorinës epochos poreikiø, konkreèiu istoriniu laikotarpiu vyraujanèiø filosofiniø ir religiniø tradicijø, pagrindiniø meno krypèiø bei tendencijø. Lyginant su Artimøjø ir Tolimøjø Rytø estetinëmis tradicijomis, indø estetikos tradicija iðsiskiria didesne regioniniø formø ávairove, akivaizdesne mitologijos, religijos ir filosofinës metafizikos átaka estetinës tradicijos raidai. Ir pagaliau joje ryðkesni simbolinio màstymo principai ir metafizinës reiðkiniø esmës ieðkojimas.
Literatûra ir nuorodos 11
12 13 14 15 16
134
Pramod Chandra. On The Study of Indian Art. Cambridge: Harvard Univerity Press, 1983, p. 1719. Subodh Candra Mukerji. La Rasa, essai sur lesthétique indienne. Paris, 1928, p. 9. Heinrich Zimmer. Myts et symboles dans lart et la civilisation de lInde. Paris, 1951, p. 1920. Louis Fréderic. Lart de LInde et lAsie du SudEst. Paris, 1994, p. 9. Àðòõàøàñòðà. Ìîñêâà, 1959, c. 17. Ananda Coomaraswamy. Sources of Wisdom. Colombo, 1981, p. 157158.
LOGOS 60
2009 LIEPA RUGSËJIS
17
Octavio Paz. In Light of India. New York, 1997, p. 187. 18 Stella Kramrisch. Arts de lInde. Traditions de la sculpture, de la peinture et de larchitecture indiennes. Paris-London, 1955, p. 10. 19 Jeannine de Auboyer. Les arts de lInde et des pays indianisés. Paris, 1968, p. 15. 10 Daniel H. H. Ingalls. Words for Beauty in Classical Sanskrit Poetry. // Indological Studies in Honor of W. Norman Brown. American Oriental Society, New Haven, 1962, p. 19.
