makro 08 clean - ekonomika.org

Makroekonomikos paskaitos

www.ekonomika.org

MODERNI MAKROEKONOMIKA Makroekonominė apskaita / Ekonomikos augimo modeliai / Augimo politika Verslo ciklų teorijos / Dinaminis visuminės paklausos – pasiūlos modelis Pinigų ir fiskalinė politika / Anomalijos: depresijos, finansų krizės, turto kainų burbulai...

Dr. Raimondas KUODIS VU TSPMI, VU TVM, VDU, MRU 2011 – 2012 ___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 1 / 1470


I.

www.ekonomika.org

ĮVADAS

1 1.1

ĮVADAS Į MAKROEKONOMIKĄ Ką nagrinėja makroekonomika 1.1.1 1.1.2 1.1.3 1.1.4 1.1.5 1.1.6 1.1.7

1.2

Ką daro makroekonomistai 1.2.1 1.2.2 1.2.3 1.2.4

1.3

Makroekonominis prognozavimas Makroekonominė analizė Makroekonominiai tyrimai Duomenų kūrimas

Kodėl nesutaria makroekonomistai 1.3.1 1.3.2

1.4

Ilgo laikotarpio ekonominis augimas Verslo ciklai Nedarbas Infliacija Tarptautinė ekonomika Makroekonominė politika Agregavimas

Klasikai prieš keinsistus Vieningas makroekonomikos metodas

Pagrindinės sąvokos

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 33 / 1470


1.1

www.ekonomika.org

Ką nagrinėja makroekonomika

Makroekonomika yra šalies (pasaulio) ekonomikos struktūros ir dinamikos, bei makroekonominės politikos, kurią vyriausybės naudoja ekonominės dinamikos korekcijai, studija. Klausimai, kuriuos nagrinėja makroekonomistai, yra šie: kas lemia šalies ilgo laikotarpio ekonominį augimą? Pavyzdžiui, 1870 m. pajamos vienam gyventojui Norvegijoje buvo mažesnės nei Argentinoje, tačiau šiandien pajamos vienam gyventojui Norvegijoje yra daugiau nei du kartus didesnės nei Argentinoje. Kodėl kai kurių šalių ekonomikos auga greitai, ir dėl to jų piliečių su gyvenimo lygiai gerėja, o kitų šalių ekonomikos neauga ar auga lėtai? kas lemia šalies ekonominės veiklos svyravimus? Pavyzdžiui, po beveik dešimtmečio klestėjimo XX a. 9 deš. dauguma Europos ekonomikų pradėjo lėtėti 10 deš. pradžioje. Kodėl ekonomikos kartais patiria didelius trumpo laikotarpio svyravimus, švytuodamos tarp klestėjimo laikotarpių ir blogų laikotarpių? kas lemia nedarbą? Pavyzdžiui, XX a. 4 deš. beveik 1/3 darbo jėgos Olandijoje buvo bedarbiai. Po dešimtmečio, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, mažiau nei 1% darbo jėgos buvo bedarbiai. Kodėl nedarbas kartais pasiekia labai didelį lygį? Kodėl netgi santykinio klestėjimo laikais reikšminga darbo jėgos dalis yra bedarbiai? Kodėl nedarbo lygiai dabar didesni Europoje nei kitose šalyse, kaip JAV ir Japonija? kas lemia kainų didėjimą? Pavyzdžiui, infliacijos tempas Europoje pastoviai didėjo XX a. 8 deš. ir viršijo 10% per metus kai kuriose šalyse 9 deš. pradžioje, o po to sumažėjo iki mažiau nei 4% per metus daugumoje Europos šalių 9 deš. viduryje.

■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 34 / 1470


www.ekonomika.org

Vokietijos patirtis su infliacija buvo žymiai skausmingesnė: nors Vokietija susikūrė nedidelės infliacijos reputaciją pastaraisiais dešimtmečiais, po jos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare ji patyrė 18 mėn. laikotarpį (1922 m. liepa – 1923 m. gruodis), per kurį kainos padidėjo kelis milijardus kartų! Taigi, kas lemia infliaciją ir ką galima su ja padaryti? kaip buvimas pasaulinės ekonominės sistemos dalimi veikia šalių ekonomikas? Anot daugelio apžvalgininkų, atsigavimui po 1991-92 m. nuosmukio Jungtinėje Karalystėje trukdė lėtas ekonominis augimas užsienyje, ypač užsitęsusio nuosmukio likusioje Europoje, o tai ribojo paklausą Jungtinės Karalystės prekėms. Per šį laikotarpį įtampa Europos Sąjungoje padidėjo, kadangi kelios šalys turėjo susitaikyti su didelėmis palūkanų normomis, siekdamos išlaikyti jų valiutas Valiutų kursų mechanizme (ERM), nepaisant silpnų jų vidaus ekonomikų. Kaip ekonominiai ryšiai tarp šalių, tokie kaip tarptautinė prekyba ir skolinimasis, ir politikos koordinavimas tarp ES šalių narių, veikia atskirų ekonomikų dinamiką ir viso pasaulio ekonomiką? ar gali vyriausybės ekonominė politika būti naudojama pagerinti šalies ekonominius rezultatus? Per praėjusius kelis dešimtmečius Europos šalys turėjo skirtingus požiūrius į potencialų vyriausybės vaidmenį, mėginant spręsti šalies ekonomines problemas. Ėjimas į pinigų sąjungą (vieningą valiutą) išryškino vieną iš didžiausių suvoktų problemų – didelius vyriausybės biudžeto deficitus, kurie egzistuoja daugumoje Europos Sąjungos šalių. Kaip nacionalinės ekonominės politikos, tokios kaip vyriausybės mokesčių ir išlaidų politikos bei pinigų politika,

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 35 / 1470


www.ekonomika.org

veikia bendrą ekonomikos elgseną? Kaip turėtų būti vykdoma ekonominė politika, kad ekonomika būtų kuo stabilesne ir klestinti? kas sukelia finansų krizes, kurios dažniausiai baigiasi didžiuliais ūkio nuosmukiais, kodėl atsiranda turto kainų burbulai, kaip su jais kovoti ir ar iš viso reikia kovoti? Atrodytų, kad po Didžiosios depresijos XX a. 4 deš. buvo išmoktos svarbios pamokos kaip ateityje išvengti tokių kataklizmų, bet neseniai, 2007-2009 metais įvyko Didysis nuosmukis. Moderni makroekonomikos teorija daug dėmesio ima skirti realios ekonomikos ir finansų sistemos sąveikos studijoms. Tam dėmesio skirsime ir šiame kurse.

Makroekonomika siūlo atsakymus į tokius klausimus, kurie yra labai svarbūs ne tik teorine, bet ir praktine prasme, bei yra nuolat diskutuojami politikų, žiniasklaidos ir visuomenės. Toliau aptarsime šiuos pagrindinius makroekonominius klausimus detaliau. ■

1.1.1

Ilgo laikotarpio ekonominis augimas

Gyvenantys besivystančioje šalyje (kaip Lietuva) mato gyvenimo lygių skirtumus palyginti su, pavyzdžiui, Vakarų Europa. Nepakankamo maitinimosi, būsto ir sveikatos apsaugos problemos, patiriamos neturtingiausių piliečių turtingose šalyse, dažnai prilygsta vidutinei žmonių situacijai besivystančiose šalyse. Iš makroekonominės perspektyvos, skirtumas tarp turtingų šalių ir besivystančių šalių gali būti apibendrintas pasakant, kad turtingos šalys tam tikru jų istorijos metu patyrė ilgesnius greito ekonominio augimo

■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 36 / 1470


www.ekonomika.org

laikotarpius, tačiau neturtingesnės šalys arba niekada nepatyrė ilgalaikio augimo ar jų augimo laikotarpius atsvėrė ekonominio nuosmukio laikotarpiai. ■ Pav. 1.1 ir Pav. 1.2 apibendrina gamybos augimą JAV ir keliose Europos šalyse nuo 1870 ir 1900 m., atitinkamai. Rezultatai yra įspūdingi: per šiuos laikotarpius prekių ir paslaugų gamyba šiose šalyse padidėjo dramatiškai. Visų industrinių šalių ekonomikos turėjo panašius, o kartais net didesnius augimo tempus šiuo laikotarpiu. Šis masiškas gamybos padidėjimas industrinėse ekonomikose yra vienas iš pagrindinių modernios istorijos faktų ir turėjo milžiniškas politines, karines, socialines ir netgi kultūrines pasekmes.

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 37 / 1470


www.ekonomika.org

Pav. 1.1. Gamyba JAV ekonomikoje, 1869-2005 m. Realus bendrasis vidaus produktas (realus BVP) 1929-2005 m. ir realus bendrasis nacionalinis produktas (realus BNP) iki 1929 m., 2000 m. kainomis. Šaltiniai: Realus BNP 1869-1928 m. iš Christina D. Romer, "The Prewar Business Cycle Reconsidered: New Estimates of Gross National Product, 1869-1908," Journal of Political Economy, 97, 1 (February 1989), pp. 2223; realus BVP 1929-2005 m. iš FRED duomenų bazės, Federal Reserve Bank of St. Louis, research.stlouisfed.org/fred2/series/GDPCA.

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 38 / 1470


www.ekonomika.org

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 39 / 1470


www.ekonomika.org

Pav. 1.2. Kai kurių Europos ekonomikų gamyba 1900-96 m. Šiame paveiksle pasirinktų Europos šalių gamyba yra matuojama realiuoju bendruoju vidaus produktu (realiu BVP), vertinant 1990 m. kainomis ir išreiškiant milijonais ECU. Atkreipkite dėmesį į stiprią didėjimo tendenciją bėgant laikui, taip pat į didelius svyravimus XX a. 3 deš. pradžioje, Didžiojo nuosmukio metu (1929-33 m.), per Antrąjį pasaulinį karą (1939-45 m.) ir nuosmukius 1973-75, 1980-82 ir 1990-93 m. Šaltiniai: 1900-87 m. iš Angus Maddison, Dynamic Forces in Capitalist Development: Long-Run Comparative View, 1991, Oxford University Press, Oxford, lentelė A6; 1988-95 m. iš International Financial Statistics, Yearbook XLIX, Tarptautinis valiutos fondas, Washington D.C., šalių lentelės; 1996 m. iš International Financial Statistics, Volume L, Tarptautinis valiutos fondas, Washington D.C., šalių lentelės. Visos eilutės buvo konvertuotos į 1990 m. ECU.

Ilgo laikotarpio JAV ir Europos ekonomikų augimas iš dalies yra dėl didėjančio gyventojų skaičiaus, dėl ko didėjo ir darbo jėga. Todėl kitas reikšmingas faktas yra prekių, pagamintų su duotu darbo kiekiu, padidėjimas. Prekių kiekis pagamintas su darbo kiekio vienetu, pavyzdžiui, vieno darbuotojo ar per darbo valandą, yra vadinamas vidutiniu darbo našumu (average labour productivity).

■

Lent. 1.1 parodo kaip nuo 1870 m. pasikeitė vidutinis darbo našumas kai kuriose Europos šalyse. Pavyzdžiui, 1987 m. vidutinis Europos darbuotojas pagamino daugiau nei šešis kartus daugiau prekių per valandą už vidutinį darbuotoją XX a. pradžioje. Kadangi šiandienos tipiškas darbuotojas yra tiek daug našesnis, europiečių gyvenimo lygis yra reikšmingai didesnis nei buvo ankstesniame amžiuje. ■

Lent. 1.1 Vidutinis darbo našumas (BVP žmogui per valandą), 1870-1987 m.

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 40 / 1470


www.ekonomika.org

Metai JK Vokietija Prancūzija Italija Olandija Švedija 1870 2.15 1.04 1.15 0.85 1.82 0.97 1890 2.86 1.52 1.52 0.99 2.49 1.32 1913 3.63 2.32 2.26 1.72 3.23 2.04 1929 4.58 2.89 3.30 2.38 5.09 2.61 1938 4.97 3.57 4.25 3.12 5.03 3.38 1950 6.49 3.40 4.58 3.52 5.23 5.60 1960 8.15 6.62 7.17 5.52 7.87 7.80 1973 13.36 12.83 14.00 12.82 15.30 15.08 1987 18.46 18.35 21.63 18.25 21.27 18.94 Pastaba: skaičiai yra JAV doleriais 1985 m. kainomis, atsižvelgus į nacionalinių valiutų perkamosios galios skirtumus. Šaltinis: Maddison, op cit. paveikslas 1.1, lentelė C11.

Nors ilgo laikotarpio našumo augimo rezultatai daugumoje Europos ekonomikų yra puikūs, pastaraisiais dešimtmečiais vidutinis darbo našumas Europoje didėjo gana lėtai. Kai kuriems ekonomistams tai vienas didžiausių susirūpinimų, kalbant apie Europos ekonomikų ilgo laikotarpio ateitį. ■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 41 / 1470


www.ekonomika.org

Pav. 1.3. Darbo našumo tendencijos JAV ir ES Šaltinis: McKinsey Global Institute (2010), Beyond Austerity: a Path to Economic Growth and Renewal in Europe, http://www.mckinsey.com.

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 42 / 1470


www.ekonomika.org

Kadangi gamybos ir ypač gamybos vienam darbuotojui augimo tempai galų gale lemia ar šalis bus turtinga ar neturtinga, supratimas kas lemia augimą yra vienas svarbiausių makroekonomikos tikslų. Deja, paaiškinti kodėl ekonomikos auga nėra lengva. Kodėl, pavyzdžiui, ištekliais neturtinga Japonija ir Pietų Korėja turėjo augimo tempus, kurie kartos ar dviejų laikotarpiu pavertė jas iš karo nualintų šalių industrinėmis galybėmis, tuo tarpu kai kelios ištekliais turtingos Lotynų Amerikos šalys turėjo labai nepastovų ar netgi neigiamą augimą kai kuriais dešimtmečiais?

■

■ Nors makroekonomistai neturi absoliutaus atsakymo į klausimą kas lemia ekonominio augimo tempus, jie turi kai kurių idėjų. Pavyzdžiui, kaip mes detaliai aptarsime šiame kurse, dauguma makroekonomistų mano, kad taupymo ir investicijų tempai bei gyventojų skaičiaus augimo tempas yra svarbūs augimui. Kitas pagrindinis augimo veiksnys, kurį aptarsime, yra tempas, kuriuo technologinis progresas ir kiti veiksniai padeda padidinti kapitalo ir darbuotojų našumą.

1.1.2

Verslo ciklai

Jei pažiūrėsite į gamybos skirtingose šalyse dinamiką Pav. 1.1 ir Pav. 1.2, pastebėsite, kad gamybos augimas nėra visada tolygus, tačiau pasižymi pakilimais ir nuosmukiais. Labiausiai sukrečiantys yra laikotarpiai tarp 1914 ir 1921 m. ir tarp 1929 ir 1945 m., kurie apima ir du pasaulinius karus, ir Didįjį nuosmukį. Pavyzdžiui, tarp 1914 ir 1918 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, Prancūzijos ir Vokietijos ekonomikų gamyba sumažėjo beveik 40%. ■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 43 / 1470


www.ekonomika.org

Antra vertus, per 1939-44 m. laikotarpį, karo metu, gamyba Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje, kurios didino ginklų gamybą, padidėjo apie 25%. Daug kitų Europos ekonomikų, apimant ir Prancūziją, ir Olandiją, buvo sugriautos per Antrąjį pasaulinį karą ir jų gamyba sumažėjo dramatiškai. Jokie gamybos svyravimai bet kurioje Europos ekonomikoje po 1945 m. nebuvo tokie dideli kaip 1929-45 m. laikotarpiu. Tačiau pokarinė era buvo neįprastai greito ekonominio augimo laikotarpis JAV visoje Europoje, nors gamyba kai kuriose šalyse sumažėjo kai kuriais trumpais laikotarpiais, kaip 1973-75 m. (naftos kainų šoko metas) ar 2007-2008 m. – Didžiojo nuosmukio metu. ■

Makroekonomistai naudoja verslo ciklo (business cycle) sąvoką, norėdami apibūdinti trumpo laikotarpio, tačiau kartais didelius, ekonominės veiklos nuosmukius ir pakilimus.1 Verslo ciklo lėtėjimo fazė, kai nacionalinė gamyba mažėja ar tik labai lėtai didėja, yra vadinama nuosmukiu (recession). Netgi kai yra santykinai švelnūs, nuosmukiai sukelia ekonominius sunkumus daugeliui žmonių. Nuosmukiai yra taip pat pagrindinis politikų susirūpinimo objektas, kadangi beveik kiekvienas politikas nori būti perrinktas ir perrinkimo tikimybė yra geresnė, jei šalies ekonomika kyla, o ne krenta.

■

■

Makroekonomistai: stengiasi paaiškinti kas lemia verslo ciklus ir;

1

Tikslesnis apibrėžimas bus pateiktas atskiroje paskaitoje. Verslo ciklai nėra svyravimai, besitęsiantys tik kelis mėnesius, kaip ekonominio aktyvumo padidėjimas apie Kalėdas. ___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 44 / 1470


■

www.ekonomika.org

nuspręsti ką galima ir ar turėtų būti daroma su jais.

Šiame kurse: apibūdinsime verslo ciklų bruožų įvairovę; palyginsime alternatyvius ciklinių svyravimų paaiškinimus; įvertinsime politikos alternatyvas kaip įtakoti ciklo tėkmę.

1.1.3

Nedarbas

Vienas svarbiausių nuosmukių bruožų yra tas, kad po jų dažniausiai seka nedarbo, t.y. žmonių, kurie nori dirbti ir aktyviai ieško darbo, bet jo negali rasti, skaičiaus padidėjimas. Kartu su augimu ir verslo ciklais, nedarbo problema yra viena svarbiausių klausimų makroekonomistams, o paprastiems žmonėms – svarbiausias.

■

Geriausiai žinomas nedarbo matas yra nedarbo lygis (unemployment rate), kuris yra bedarbių skaičius padalintas iš bendrosios darbo jėgos (labour force) (skaičiaus žmonių, kurie arba dirba, arba ieško darbo). Pav. 1.4 matome nedarbo lygį pagrindinėse Europos Sąjungos šalyse (Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir Italija) ir JAV nuo 1970 m. ■

Nors nedarbas Europoje yra gana didelis, Didžiosios depresijos metu XX a. 4 deš. nedarbo lygis svarbiausiose ekonomikose buvo apie 25%, t.y. kas ketvirtas potencialus darbuotojas negalėjo rasti darbo. ■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 45 / 1470


www.ekonomika.org

■ Taigi, net ekonominės plėtros laikotarpiais nedarbo lygis gali išlikti gerokai aukščiau nulio. Kodėl nedarbo lygis gali išlikti pakankamai didelis netgi kai ekonomika sėkmingai auga, yra svarbus makroekonomikos klausimas, kuris yra ypač aktualus Europoje.

Pav. 1.4. Nedarbo lygiai pagrindinėse ES ekonomikose ir JAV po 1970 m. Šaltinis: ECB Statistical Data Warehouse, sdw.ecb.europa.eu.

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 46 / 1470


1.1.4

www.ekonomika.org

Infliacija

Kai daugumos prekių ir paslaugų kainos bėgant laikui didėja, ekonomika patiria infliaciją. Prieš 1950 m. kelios Europos šalys, apimant Vokietiją, Prancūziją ir Italiją patyrė laikotarpius, kai kainos didėjo labai greitai. Tai dažniausiai įvykdavo karo ir pokarinio racionavimo metu. Šiuos karinius infliacijos laikotarpius dažnai lydėdavo defliacijos laikotarpiai, per kuriuos daugumos prekių ir paslaugų kainos mažėdavo.

■

Kai kuriose šalyse, tokiose kaip JAV, Švedija, Olandija ir JK, šių atsveriančių infliacijos ir defliacijos laikotarpių rezultatas buvo tas, kad ilgu laikotarpiu kainų lygis buvo gana pastovus. ■

Paskutinė reikšminga defliacija Europoje ir JAV buvo 1929-33 m., pradinėje Didžiosios depresijos fazėje. Nuo tada infliacija be atsveriančios defliacijos tapo normaliu reiškiniu. Pav. 1.5 rodo vidutinio kainų lygio,2 su kuriuo susidūrė JAV vartotojai, matą nuo 1800 m. Atkreipkite dėmesį į reikšmingą vartotojų kainų padidėjimą po 1973 m. ■

2

Vidutinio kainų lygio matas yra vadinamas vartotojų ar mažmeninės prekybos kainų indeksu, kuriuos aptarsime kitoje paskaitoje. Konceptualiai, indeksas yra skirtas matuoti tam tikro pastovaus vartojimo prekių rinkinio ar "krepšelio” pirkimo kaštus. Tačiau, vartotojų kainų indekso konstravimas per dviejų amžių laikotarpį susijęs su daug kompromisų. Vienas yra, kad prekių krepšelis, įkainotas indeksu, nėra tas pats visu laikotarpiu, parodytu paveiksle 1.3, tačiau nuolat kinta, kad atspindėti skirtingus vartojimo prekių, vartojamų skirtingais laikotarpiais, rinkinius. ___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 47 / 1470


www.ekonomika.org

Pav. 1.5. Vartotojų kainų indeksas JAV, 1800-2005 m. Šaltiniai: Consumer price index, 1800-1946 (1967 = 100) from Historical Statistics of the United States, Colonial Times to 1970, pp. 210-211; 1947-2005 (1982-1984 =100) from FRED database, Federal Reserve Bank of St. Louis, research. stlouisfed.org/fred2/series/CPIAUCSL. Data prior to 1971 were rescaled to a base with 1982-1984 =100.

Procentinis vidutinio kainų lygio padidėjimas per metus yra vadinamas infliacijos tempu (inflation rate). Jei vartotojų kainų infliacijos tempas yra, pavyzdžiui, 10%, tada vidutiniškai prekių ir paslaugų, kurias perka vartotojai, kainos didėja 10% per metus.

■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 48 / 1470


www.ekonomika.org

Infliacijos tempai gali svyruoti reikšmingai ir laike, ir tarp šalių, nuo kelių procentų per metus nedidelės infliacijos šalyse iki 1000% per metus ar daugiau šalyse, kurios patiria hiperinfliacijas (hyperinflation), ar kraštutines infliacijas. Kai infliacijos tempas pasiekia ypatingai didelį lygį, kai kainos keičiasi kasdien ar net kas valandą, ekonomika veikia blogai. Didelė infliacija taip pat reiškia, kad perkamoji pinigų galia greitai mažėja, kas verčia žmones išleisti jų pinigus tuojau pat, kai juos gauna. 1.1.5

Tarptautinė ekonomika

Šiandien, su retomis išimtimis (Š. Korėja), ekonomikos yra atviros ekonomikos (open economy), t.y. tokios, kurios turi intensyvius prekybos ir finansinius sąryšius su kitų šalių ekonomikomis. Uždara ekonomika (closed economy) ekonomiškai nesąveikauja su likusiu pasauliu, bet tokias ekonomikas rasime tik teoriniuose modeliuose. ■

■ Makroekonomistai nagrinėja tarptautinės prekybos ir skolinimosi bruožus, kad geriau suprastų sąveiką tarp nacionalinių ekonomikų. Pavyzdžiui, svarbi makroekonomikos tema yra kaip tarptautinė prekyba ir skolinimasis gali padėti perduoti verslo ciklus iš vienos šalies į kitą šalį. Kitas reikšmingas klausimas yra pinigų sąjungos ir vieningos valiutos įvedimas, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje. ■ Kitas svarbus klausimas, susijęs su tarptautine dimensija, yra užsienio prekybos perviršiai ir deficitai. Šalies eksportas ir importas neturi būti lygūs kiekvienais metais. Pavyzdžiui, XX a. 4 deš. Jungtinės Karalystės importas buvo didesnis nei eksportas, kadangi Didžioji

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 49 / 1470


www.ekonomika.org

depresija, ypač JAV, sumažino paklausą Jungtinės Karalystės prekėms ir paslaugoms. Panašiai, per Antrąjį pasaulinį karą Jungtinės Karalystės ekonomika buvo labai pažeista karo ir taip pat daug importavo iš JAV (žiūr. Pav. 1.6).

Pav. 1.6 Jungtinės Karalystės eksportas ir importas, 1921-95 m. (%bendrosios gamybos)

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 50 / 1470


www.ekonomika.org

Šaltinis: duomenys 1921-65 m. laikotarpiui iš C.H. Feinstein, National Income, Expenditure and Output of the United Kingdom 1855-1965, Cambridge, Cambridge University Press, 1972, lent. 2. Duomenys 1966-96 m. laikotarpiui iš TVF International Financial Statistics.

Lent. 1.2 parodo didelius užsienio prekybos apyvartos (foreign trade turnover) (eksportas plius importas) santykio su BVP skirtumus, kurie egzistuoja Europos Sąjungoje. Matome, kad Olandija yra labai priklausoma nuo tarptautinės prekybos, gerokai daugiau nei, pavyzdžiui, Prancūzija ir JK. Paprastai mažos šalys daugiau prekiauja su likusiu pasauliu, nei didelės šalys.

■

Kas lemia užsienio prekybos deficitus ir perteklius? Ar jie nepageidautini? Kaip juos pašalinti? Šiuos klausimus taip pat nagrinėja makroekonomistai. ■

Lent. 1.2. Prekių ir paslaugų eksportas (importas) procentais BVP Metai 1961-70 1971-80 1981-90 1991 1992

JK 20.5 (20.9) 26.5 (26.9) 25.9 (26.5) 23.5 (24.7) 23.7

Vokietija 19.3 (17.3) 24.2 (22.0) 30.3 (26.5) 25.4 (25.5) 23.7

Prancūzija 13.5 (13.1) 19.4 (19.0) 22.3 (22.4) 22.7 (22.3) 22.7

Italija 14.6 (14.2) 20.8 (21.2) 21.4 (21.5) 19.6 (19.4) 20.0

Olandija 41.4 (41.9) 46.6 (45.0) 54.9 (50.8) 54.1 (49.3) 52.2

Švedija 21.8 (22.0) 27.7 (27.7) 32.9 (31.5) 27.9 (26.4) 27.9

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 51 / 1470


www.ekonomika.org

(25.2) (23.8) (21.3) (19.9) (47.8) (26.2) 25.3 22.0 22.0 23.3 50.6 32.8 (26.6) (21.7) (19.8) (19.7) (45.6) (29.2) 1994 26.2 22.7 22.8 25.4 51.7 36.7 (27.1) (22.1) (20.6) (21.3) (46.3) (32.5) 1995 27.4 23.0 23.3 28.0 51.8 40.2 (27.8) (22.0) (21.2) (23.2) (46.1) (34.6) 1996 29.2 23.3 23.9 n.d. 53.6 n.d. (30.0) (23.3) (21.4) (48.0) Pastaba: Vokietijos skaičiai iki 1990 m. yra Vakarų Vokietijos duomenys. Šaltiniai: duomenys 1961-95 m. laikotarpiui iš European Economy 1996, op cit., lentelė 1.1(b); 1996 m. duomenys iš International Financial Statistics, Vol. L, 1997, op cit. 1993

1.1.6 ■

Makroekonominė politika

Šalies ekonominė dinamika priklauso nuo daug veiksnių, apimant: jos natūralius ir žmogiškuosius išteklius; jos kapitalo kiekio (pastatai ir įrengimai); turimų technologijų; piliečių kolektyvinių ir individualių ekonominių pasirinkimų; kitas labai svarbus veiksnys, įtakojantis ekonominę dinamiką, yra vyriausybės vykdoma makroekonominė politika.

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 52 / 1470


www.ekonomika.org

■ Makroekonominė politika veikia visos ekonomikos dinamiką. Du pagrindiniai makroekonominės politikos tipai yra: fiskalinė politika (fiscal policy) ir; pinigų politika (monetary policy). ■

Fiskalinė politika, kuri vykdoma nacionaliniame ir vietiniame lygiuose, susijusi su: valstybės išlaidomis ir; apmokestinimu.

■

Pinigų politika: veikia trumpo laikotarpio palūkanų normas ar; (šiais laikais retai) šalies pinigų pasiūlos augimo tempus; vykdoma valstybinės institucijos, žinomos kaip centrinis bankas.

■

Svarbūs klausimai yra: mastas, kuriuo centriniai bankai turėtų būti nepriklausomi nuo vyriausybės; kiek CB turi vadovautis taisyklėmis, o kiek diskretiškumu..

■ Vienas iš pagrindinių makroekonominės politikos klausimų šiais laikais susijęs su fiskaline politika, konkrečiai su potencialiais didelių vyriausybės biudžeto deficitų efektais

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 53 / 1470


www.ekonomika.org

ekonomikai, kurie yra valstybės išlaidų perviršis virš mokesčių surinkimo. Pav. 1.7 pateikiami duomenys apie valstybės išlaidas ir mokesčių įplaukas Lietuvoje.3

3

Valstybės išlaidos apima valstybinius prekių ir paslaugų pirkimus, kaip ginklų pirkimai ir algų mokėjimas vyriausybės tarnautojams, bei vyriausybės transferus remtiniems žmonėms, tokius kaip pensijos, įvairios pašalpos. ___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 54 / 1470


www.ekonomika.org

Pav. 1.7. Lietuvos valdžios išlaidos, pajamos ir deficitas, 2000-2009 m. Šaltinis: ECB Convergence Report 2010, www.ecb.int.

Matome, kad Lietuvos valstybė turi chroniško deficito politiką. Reikšmingi ir nuolatiniai deficitai buvo ir XX a. 10 deš.. Taip pat buvo nepaisant fakto, kad valdžios sektorius Lietuvoje yra gerokai mažesnis už ES šalių vidurkį, matuojant valdžios mokestinių pajamų santykiu su BVP. ■

Lent. 1.3 rodo vyriausybės biudžeto deficitus keliose ES šalyse nuo 1961 m. Daugumoje Europos Sąjungos šalių biudžeto deficitai padidėjo reikšmingai 9 deš. pabaigoje ir 10 ___________________________________________________________________________ ■

2/8/2011

Psl. 55 / 1470


www.ekonomika.org

deš.. Šie deficitai yra istoriškai neįprasti, kadangi jie įvyko per taikos ir santykinio klestėjimo laikotarpius. Vyriausybių fiskalinės politikos kritikai teigia, kad šie deficitai, kurie turi būti finansuojami iš visuomenės kišenės: atima lėšas, kurios galėtų, priešingu atveju, būti našiau panaudojamos investicijoms, ir kad; deficitai neleisdavo pasiekti kainų ir valiutų kursų stabilumo. Lent. 1.3. Vyriausybių biudžeto deficitai kai kuriose ES šalyse, 1961-96 (procentais BVP) 1961-73 1974-79 1980-89 1990-96 Prancūzija -0.4 0.9 2.3 3.9 Vokietija -0.4 2.9 2.0 3.1 Italija -2.0 8.2 11.2 9.0 Olandija 0.8 2.7 5.4 3.6 Švedija n.d. -3.6 0.8 5.7 JK 0.8 4.0 2.3 5.1 Šaltinis: duomenys 1961-95 m. laikotarpiui iš European Economy 1995, Broad Economic Policy Guidelines, Europos Komisija, Brussels, lentelė 120. Duomenys 1996 m. iš European Economy 1996, op cit. Lentelė 1.1(b), lentelė 76.

Kai kurie kritikai taip pat teigia, kad yra ryšys tarp biudžeto deficitų po 8 deš. vidurio ir našumo sumažėjimo, kuris įvyko daugelyje Europos šalių per tą patį laikotarpį. Apribojimai, kuriuos dideli biudžeto deficitai užkrauna ekonomikai, lėmė faktą, kad vienas iš konvergencijos kriterijų (convergence criteria), kuriuos Europos Sąjungos šalys narės turi ■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 56 / 1470


www.ekonomika.org

įvykdyti prieš patenkant į Europos pinigų sąjungą, yra tas, kad jų biudžeto deficitai neturi viršyti 3% BVP. ■ Galimas ryšys tarp vyriausybės biudžeto deficito ir našumo augimo iliustruoja svarbų makroekonomikos aspektą: makroekonominiai klausimai ir problemos yra dažnai tarpusavyje susiję. Dėl šios priežasties makroekonomistai dažniausiai studijuoja ekonomiką kaip visą sistemą, pripažindami, kad pokyčiai viename sektoriuje ar rinkoje gali turėti dideles, netiesiogines ir netikėtas pasekmes kitiems sektoriams ir visai ekonomikai.

1.1.7

Agregavimas

Makroekonomika yra viena iš 2 pagrindinių ekonomikos mokslo sričių, o kita yra mikroekonomika. Makroekonomika ir mikroekonomika turi daug bendrų ekonominių idėjų ir metodų, o skirtumas tarp jų yra ekonomikos nagrinėjimo lygis.

■

Mikroekonomistai nagrinėja atskiro vartotojo, darbuotojo ir įmonės, kiekvienas iš kurių yra per mažas, kad turėtų įtaką nacionalinei ekonomikai, elgseną. Makroekonomistai ignoruoja skirtumus tarp daug skirtingų prekių, firmų ir rinkų, kurios egzistuoja ekonomikoje ir nagrinėja nacionalinius rodiklius, kurie gaunami sumuojant namų ūkių ar įmonių statistiką. ■

Pavyzdžiui, makroekonomistams nesvarbu ar vartotojai perka maistą, ar drabužius. Vietoje to, jie sudeda vartotojų išlaidas visoms prekėms ir paslaugoms ir nagrinėja ■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 57 / 1470


www.ekonomika.org

visuminio vartojimo dinamiką. Individualių ekonominių kintamųjų sumavimo procesas, siekiant gauti bendruosius visos ekonomikos rodiklius, yra vadinamas agregavimu (aggregation). Agregavimo naudojimas ir nagrinėjimas visuminių kiekių, tokių kaip visuminis vartojimas, visuminės investicijos ar visuminė gamyba, yra svarbiausias veiksnys, kuris atskiria makroekonomiką nuo mikroekonomikos. Agregavimas turi tą trūkumą, kad gali užgožti svarbias detales. Pavyzdžiui, jei nacionalinės pajamos sumažėja 10%, agreguotame lygmenyje tai neatrodo didelė tragedija – jei jūsų asmeninės pajamos sumažėja 10%, tai nereiškia, kad jūs pradėsite dėl to badauti. ■

Tačiau mikro lygyje nacionalinių pajamų kritimas 10% dažnai reiškia, kad 1 iš 10 žmonių prarado darbą, o likusių 9 iš 10 pajamos nesumažėjo (tarkime, kad visų žmonių pajamos yra vienodos). Todėl agregavimas linkęs sumenkinti gerovės nuostolius nuosmukių metu. Tas dar labiau išryškėja jei atsižvelgsime į faktą, kad darbus per nuosmukius dažniausiai praranda mažai uždirbantys žmonės, todėl gerovės nuostoliai (dėl mažėjančio ribinio pajamų naudingumo dėsnio) yra dar labiau iškraipomi.

■

1.2

Ką daro makroekonomistai

Kur makroekonomistai naudoja savo įgūdžius ir ką daro su surinktais duomenimis bei sukurtomis teorijomis? Be ekonomikos dėstymo, makroekonomistai užsiima: prognozavimu,

■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 58 / 1470


1.2.1

www.ekonomika.org

makroekonomine analize, fundamentaliais tyrimais, duomenų kūrimu. Makroekonominis prognozavimas

Daug žmonių mano, kad ekonomistai praleidžia didžiąją dalį laiko mėgindami prognozuoti ekonomikos dinamiką. Tačiau faktiškai, išskyrus santykinai nedidelį skaičių prognozavimo specialistų, prognozavimas yra nedidelė dalis to, ką daro makroekonomistai. ■

Viena priežastis kodėl makroekonomistai nepabrėžia prognozavimo veiklos yra ta, kad bendrai jiems nelabai sekasi! Prognozavimas yra sunkus: ne tik dėl to, kad mūsų supratimas kaip veikia ekonomika yra netobulas; tačiau taip pat dėl to, kad neįmanoma atsižvelgti į visus veiksnius – daug kurių nėra ekonominiai – kurie galėtų veikti ateities ekonomines tendencijas, be to; kai kurių dalykų, kaip pavyzdžiui, finansų ar valiutų krizių įvykimo datos, iš principo (beveik) neįmanoma prognozuoti, nes jei dauguma prognozuotojų sakytų, kad „rytoj įvyks didelė krizė“, ji įvyktų šiandien, nes rinkos dalyviai stengtųsi užbėgti jai už akių pasitraukdami iš rinkos, taip sukeldami jos griūtį. ■

■

Štai kai kurie klausimai į kuriuos mėgina atsakyti prognozuotojai: kaip senstanti visuomenė paveiks ateities vyriausybės biudžeto deficitus? kaip naftos kainos pokyčiai paveiks šalies ir pasaulio ekonomiką?

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 59 / 1470


www.ekonomika.org

kaip akcijų rinkos burbulo sprogimas paveiks ekonomiką?

Kadangi atsakymai į tokius klausimus yra retai apibrėžti, ekonomikos prognozuotojai retai siūlo vieną skaičių. Vietoje to, jie dažniausiai pateikia: „labiausiai tikėtiną“ prognozę; „optimistinį“ scenarijų; „pesimistinį“ scenarijų; rizikos, kad tikroji ūkio raida nukryps į pesimistinę ar optimistinę pusę, vertinimą.

■

Dėl to politikai ar žurnalistai ekonomistus nelabai mėgsta– jie nekonkretūs, dažnai sako „gali būti“, „antra vertus“ ir pan.

■

■

Vietoje prognozavimo dauguma makroekonomistų: analizuoja ir interpretuoja jau įvykusius įvykius (tai – makroekonominė analizė) ar; mėgina suprasti bendrą ekonomikos struktūrą ir veikimą (makroekonominiai tyrimai).

1.2.2

Makroekonominė analizė

Makroekonomikos analitikai stebi ekonomiką ir galvoja apie vykstančių ekonominių įvykių pasekmes. Daug analitikų dirba privačiame sektoriuje, pavyzdžiui, bankuose ar didelėse korporacijose. Šie analitikai mėgina nuspręsti kaip bendrosios ekonominės tendencijos paveiks jų darbdavių: ■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 60 / 1470


www.ekonomika.org

finansines investicijas; plėtros galimybes; paklausą jų prekėms ir t.t.

Kai kurios privačios firmos specializuojasi makroekonominėje analizėje ir pardavinėja savo analizės rezultatus.

■

■ Viešasis sektorius, kaip nacionalinės ir regioninės vyriausybės bei tarptautinės organizacijos (OECD, Europos Komisija, Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas ir pan.) taip pat įdarbina daug makroekonomikos analitikų. Pagrindinė viešojo sektoriaus analitikų funkcija yra padėti vykdyti ekonominę politiką, pavyzdžiui, identifikuojant įvairias makroekonomines problemas ir nustatant bei įvertinant galimas politikos alternatyvas. Dauguma analitikų dirba centriniuose bankuose ir finansų ministerijose. Ekonominės politikos vykdytojai taip pat dažnai klausia akademinių ekonomistų patarimo.

Jei šalis turi daug gerų makroekonomikos analitikų, tai nereiškia, kad jos makroekonominė politika visada bus protinga ir toliaregiška. Dėl ekonomikos sudėtingumo, makroekonominės politikos analizė, kaip ir makroekonominis prognozavimas, yra dažnai sunki ir neapibrėžta.

■

Labai svarbu paminėti, kad dažniausiai politikai, o ne ekonomistai vykdo ekonominę politiką. Politikai yra paprastai mažiau suinteresuoti abstrakčiu politikos naudingumo

■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 61 / 1470


www.ekonomika.org

visuomenei (ypač ilgu laikotarpiu), o daugiau politikos greitais efektais jų (menkai informuotiems) rinkėjams. Todėl, pavyzdžiui, Europoje žemės ūkis lieka mažai reformuotas, nes Europos vyriausybėms trūksta politinės valios sumažinti dideles subsidijas ūkininkams, nepaisant beveik visuotinio ekonomistų pritarimo reformoms. 1.2.3 ■

Makroekonominiai tyrimai

Makroekonominiai tyrimai yra labai įvairiose srityse: nuo abstrakčios matematinės analizės; iki psichologinių eksperimentų; ir milžiniškų duomenų analizės projektų, naudojant superkompiuterius.

■ Nepaisant to, visų makroekonominių tyrimų tikslas yra padaryti bendras išvadas apie tai kaip veikia analizuojama ekonomika.

Kaip atliekami makroekonominiai tyrimai? Kaip ir daugelyje kitų mokslo sričių, makroekonominiais tyrimais pirmiausiai formuluojamos ir tikrinamos teorijos. ■

Ekonomikos teorija (economic theory) yra rinkinys idėjų apie ekonomiką, kurios suorganizuotos į loginę sistemą. Dauguma ekonominių teorijų išreikštos ekonominiais modeliais (economic models), kurie yra supaprastintas kai kurių ekonomikos aspektų apibūdinimas, dažniausiai matematine forma.

■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 62 / 1470


■

www.ekonomika.org

Ekonomistai vertina ekonominius modelius ar teorijas pagal 4 kriterijus: 1. Ar jos prielaidos protingos ir realistiškos? 2. Ar ji yra suprantama ir ar ją galima naudoti studijuojant realias problemas? 3. Ar jos išvadas galima testuoti naudojant empirinę analizę, t.y. ar jos išvados gali būti įvertintos palyginant jas su duomenimis, gautais realiame pasaulyje? 4. Kai palyginamos išvados ir duomenys, ar teorijos išvados suderinamos su duomenimis?

Kad teorija ar modelis – bet kurio tipo, ne tik ekonominio – būtų naudingi, atsakymas į kiekvieną iš šių klausimų turi būti „taip“. Deja, ekonomistai ne visada sutaria vertindami teorijas, nors jų požiūriai bėgant laikui linkę suartėti.

■

1.2.4

Duomenų kūrimas

Ekonominių duomenų rinkimas yra svarbi makroekonomikos dalis, be to, daug ekonomistų užsiima ir duomenų kūrimu. Duomenys apie tūkstančius ekonominių kintamųjų yra renkami ir analizuojami visose pagrindinėse ekonomikose. ■

Jau minėjome kai kuriuos svarbius makroekonominius duomenis, tokius kaip gamybos ir kainų lygis, ir detaliau juos aptarsime atskiroje paskaitoje. Makroekonomistai naudoja ekonominius duomenis: vertindami ekonomikos būseną; ■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 63 / 1470


www.ekonomika.org

prognozuodami; analizuodami ekonominės politikos alternatyvas; tikrindami makroekonomines teorijas.

Dauguma ekonominių duomenų yra renkami ir skelbiami vyriausybių statistikos departamentų, viešųjų agentūrų ir centrinių bankų. Vis labiau šia veikla užsiima privatus sektorius. Pavyzdžiui, rinkodaros firmos ir privačios ekonominio prognozavimo kompanijos yra svarbūs ekonominių duomenų rinkėjai, naudotojai ir pardavėjai.

■

1.3

Kodėl nesutaria makroekonomistai

Bėgant metams, tūkstančių analitikų, duomenų rinkėjų ir tyrinėtojų pastangos gerokai praplėtė makroekonominių reiškinių supratimą. Tačiau koks bebūtų makroekonominis klausimas, žiniasklaida gali rasti ekonomistų, kurie teigs priešingus dalykus. Kodėl makroekonomistai taip nesutaria?

■

■ Iš dalies nesutarimų tarp makroekonomistų mastas yra perdėtas dėl visuomenės ir žiniasklaidos tendencijos koncentruotis ties sunkiausiais ir kontraversiškais klausimais. Be to, pats faktas, kad ekonominė politika ir pasiekimai yra plataus susidomėjimo ir susirūpinimo objektas, sustiprina debatus: priešingai nei kitose srityse, debatai apie makroekonomiką linkę vykti viešai, o ne auditorijoje ar laboratorijoje. Nors svarbūs nesutarimai tarp makroekonomistų tikrai egzistuoja, taip pat yra daug sričių dėl kurių sutariama.

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 64 / 1470


www.ekonomika.org

■ Mes galime pamatyti kodėl makroekonomistai nesutaria išskirdami pozityviąją ir normatyvinę ekonominės politikos analizes. Pozityvinė ekonominės politikos analizė (positive analysis) analizuoja ekonomines politikos pasekmes, tačiau nesiekia atsakyti į klausimą ar tos pasekmės yra pageidautinos.

Normatyvinė politikos analizė (normative analysis) mėgina nustatyti ar tam tikra politika turėtų būti naudojama. Pavyzdžiui, jei ekonomisto paprašo įvertinti pajamų mokesčio padidėjimo 5% efektus ekonomikai, tai bus pozityvinė analizė. Tačiau jei jo paklaustų ar pajamų mokestį reikėtų padidinti 5%, ekonomistas užsiimtų normatyvine analize. Taigi normatyvinė analizė apims ne tik ekonomisto objektyvų, mokslinį supratimą kaip dirba ekonomika, tačiau taip pat asmeninius vertinimus, pavyzdžiui, apie tinkamą viešojo sektoriaus dydį ar pageidautiną pajamų perskirstymo mastą. ■

■ Ekonomistai gali sutarti dėl pozityvinės klausimo analizės, tačiau nesutarti dėl normatyvinės dalies dėl vertinimo (vertybinių) skirtumų. Vertinimo skirtumai yra taip pat dažni kitose srityse. Fizikai gali idealiai sutarti dėl to, kas atsitiktų, jei detonuotų atominė bomba (pozityvinė analizė). Tačiau fizikai „vanagai“ ir fizikai „žuvėdros“ gali stipriai nesutarti ar branduoliniai ginklai iš viso turėtų būti kuriami (normatyvinis klausimas). ■ Nesutarimai gali būti ir dėl pozityvinių klausimų, ir šie skirtumai yra svarbūs ekonomikoje. Makroekonomikoje visada buvo daug minties mokyklų, kiekviena su kiek skirtingu požiūriu kaip veikia ekonomika. Pavyzdžiai yra monetarizmas ir pasiūlos

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 65 / 1470


www.ekonomika.org

ekonomikos mokykla, kurias aptarsime paskaitose. Tačiau svarbiausi ir ilgai besitęsiantys nesutarimai dėl pozityvinių klausimų makroekonomikoje yra tarp 2 minties mokyklų: klasikų (classical approach); keinsistų (Keynesian approach). 1.3.1

Klasikai prieš keinsistus

■ Klasikinis metodas ir keinsistinis metodas yra dvi pagrindinės intelektualinės tradicijos makroekonomikoje. Glaustai aptarsime skirtumus tarp dviejų metodų, o detali analizė bus atskirose paskaitose.

Klasikinio metodo ištakos yra prieš daugiau nei du amžius, bent jau nuo įžymaus škotų ekonomisto Adam‘o Smith‘o. 1776 m. A. Smith‘as paskelbė klasikinį veikalą „Tautų turtas“ (The Wealth of Nations), kuriame pasiūlė sąvoką „nematoma ranka“. Nematomos rankos (invisible hand) idėja yra ta, kad jei yra laisvos rinkos ir žmonės daro ekonominius žingsnius jų pačių geriausiems interesams, ekonomika dirbs gerai. Anot Smith‘o, rinkos ekonomikoje žmonės, kol siekia jų pačių interesų, yra lyg vedami nematomos rankos maksimizuoti bendrąją kiekvieno gerovę ekonomikoje. ■

Tačiau neturėtume pervertinti tai, ką teigė A. Smith‘as. Pasakyti, kad veikia nematoma ranka, nereiškia, kad nei vienas rinkos ekonomikoje nebadaus ar visi bus patenkinti, laisvos rinkos negali apsaugoti šalies nuo sausrų, karų ar politinio nestabilumo. Nematoma ranka taip pat nepašalina didelės nelygybės tarp turtingųjų ir neturtingųjų

■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 66 / 1470


www.ekonomika.org

galimybės, kadangi A. Smith'as savo analizėje pradinį turto pasiskirstymą tarp žmonių laikė duotu. Vietoje to, nematomos rankos idėja sako, kad esant duotiems šalies ištekliams (natūraliems, žmogiškiems ir technologiniams) ir jos pradiniam turto pasiskirstymui, laisvos rinkos užtikrins didžiausią ekonominę gerovę žmonėms. ■ Nematomos rankos idėjos teisingumas priklauso nuo pagrindinės prielaidos: įvairios rinkos ekonomikoje, apimant finansų rinkas, darbo rinkas, rinkas prekėms ir paslaugoms, turi veikti be trukdžių, tokių kaip minimalus darbo užmokestis ir palūkanų normų lubos. T.y. darbo užmokestis ir kitos kainos turi koreguotis pakankamai greitai, kad išlaikytų pusiausvyrą (equilibrium) – situaciją, kurioje paklausa ir pasiūla yra lygios visose rinkose. Rinkose, kuriose paklausa viršija pasiūla, kainos turi padidėti, kad grąžintų rinką į pusiausvyrą, ir atvirkščiai.

Darbo užmokesčio ir kitų kainų lankstumas yra esminė nematomos rankos idėjos dalis, kadangi laisvos rinkos sistemoje darbo užmokesčio ir kainų pokyčiai yra signalai, kurie koordinuoja žmonių veiksmus ekonomikoje.

■

■

Pavyzdžiui, tarkime, kad karas užsienyje trukdo naftos importui: šis pasiūlos sumažėjimas padidins naftos kainą; didesnė naftos kaina lems, kad vidaus naftos tiekėjams taps pelninga išgauti daugiau naftos ir gręžti daugiau gręžinių; didesnė kaina taip pat paskatins vidaus vartotojus taupyti naftos produktus; naudoti alternatyvius energijos šaltinius;

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 67 / 1470


www.ekonomika.org

paklausos alternatyviems energijos šaltiniams padidėjimas padidins jų kainas ir skatins gamybą ir t.t.

■ Taigi, nesant trukdžių, tokių kaip vyriausybinė kainų kontrolė, kainų koregavimasis padeda laisvos rinkos ekonomikai efektyviai ir koordinuotu būdu reaguoti į pradinį pasiūlos šoką. ■

Klasikinis makroekonomikos metodas remiasi pagrindine A. Smith‘o prielaida, kad: žmonės siekia jų pačių ekonominių interesų; ir kad kainos koreguojasi pakankamai greitai, kad leistų pasiekti pusiausvyrą visose rinkose.

Su šiomis dvejomis pagrindinėmis prielaidomis klasikinio metodo šalininkai mėgina kurti makroekonomikos modelius, kurie yra suderinami su duomenimis ir kurie gali būti naudojami atsakant į klausimus, iškeltus šios paskaitos pradžioje. ■

■ Klasikinio metodo naudojimas turi tam tikras stiprias rekomendacijas ekonominei politikai. Kadangi klasikinės prielaidos lemia, kad nematoma ranka dirba gerai, klasikiniai ekonomistai dažnai teigia (normatyvinis teiginys), kad vyriausybė turėtų turėti ribotą vaidmenį ekonomikoje.

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 68 / 1470


www.ekonomika.org

Klasikinių ekonomistų pozityvinė išvada yra ta, kad valdžios politikos bus neefektyvios ar žalingos, siekiant kad ir geranoriškų tikslų. Pavyzdžiui, dauguma klasikų mano, kad vyriausybė neturėtų aktyviai mėginti pašalinti verslo ciklus.

■

Palyginti su klasikiniu metodu, keinsistinis metodas yra santykinai naujas. Garsaus anglų ekonomisto John‘o Maynard‘o Keynes‘o knyga, kuri jį pradėjo, Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija (The General Theory of Employment, Interest, and Money), išėjo 1936 m., 160 metų po Adam‘o Smith‘o Tautų turto. ■

1930-aisiais pasaulis kentėjo nuo Didžiosios depresijos, precedento neturinčių milžiniškų nedarbo lygių didelėje pasaulio dalyje, o laisvos rinkos nematoma ranka buvo visiškai neveiksminga (iš tikro „nematoma“). Iš 1936 m. požiūrio taško, klasikinė teorija atrodė rimtai nesuderinama su duomenimis, todėl atsirado poreikis naujai makroekonominei teorijai. J.M. Keynes‘as pateikė šią teoriją. ■

Savo knygoje Keynes‘as pateikė pastoviai didelio nedarbo paaiškinimą.4 Jis parėmė šį paaiškinimą prielaida apie darbo užmokesčio ir kainų koregavimąsi, kuri buvo iš esmės skirtinga nuo klasikinės prielaidos. Vietoje klasikinės tradicijos prielaidos, kad darbo užmokestis ir kainos koreguojasi greitai, kad leistų pasiekti pusiausvyrą kiekvienoje rinkoje, Keynes‘as darė prielaidą, kad darbo užmokestis ir kainos koreguojasi lėtai.

■

4

Keynes‘as pateikė kelis nedarbo paaiškinimus ir nuo to laiko buvo daug diskutuota „ką Keynes‘as turėjo omenyje“. ___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 69 / 1470


www.ekonomika.org

Lėtas darbo užmokesčio ir kainų koregavimasis reiškė, kad rinkos galėtų būti nepusiausvyroje (disequilibrium) (kai paklausa nelygi pasiūlai) ilgus laikotarpius. Keinsistinėje teorijoje nedarbas gali išlikti ilgai, kadangi darbo užmokestis ir kainos nesikoreguoja pakankamai greitai, kad sulygintų skaičių žmonių, kurį firmos nori įdarbinti, su skaičiumi žmonių, kurie nori dirbti. ■

Keynes‘o pasiūlytas didelio nedarbo problemos sprendimas buvo tas, kad vyriausybė padidintų prekių ir paslaugių pirkimus, taip padidinant visuminę paklausą. Keynes‘as teigė, kad ši politika sumažintų nedarbą, kadangi, įmonės, siekdamos patenkinti didesnę paklausą jų gaminamoms prekėms, įdarbintų daugiau darbuotojų.

■

Be to, anot Keynes’o, naujai pasamdyti darbuotojai turėtų daugiau pajamų, o tai būtų kitas prekių paklausos šaltinis, kuris toliau padidintų užimtumą. Kitaip tariant, priešingai klasikams, keinsistai linkę būti skeptiškais dėl nematomos rankos ir yra labiau linkę ginti vyriausybės vaidmenį gerinant šalies ekonomikos būklę. ■

Kadangi Didžioji depresija taip stipriai sumažino daugelio ekonomistų tikėjimą klasikiniu metodu, keinsistinis metodas dominavo makroekonominėje teorijoje ir politikoje po Antrojo pasaulinio karo iki maždaug 1970 m. Keinsistinės įtakos aukščiausiame taške ekonomistai plačiai manė, kad gerai naudodamos makroekonominę politiką, vyriausybės galėtų skatinti ekonominį augimą, išvengiant ■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 70 / 1470


www.ekonomika.org

infliacijos ar nuosmukio. Pagrindinės makroekonomikos problemos, atrodė, buvo išspręstos, beliko užpildyti tik kai kurias detales. Tačiau XX a. 8 deš. daug Europos šalių ir JAV patyrė ir didelį nedarbą, ir didelę infliaciją – vadinamą stagfliaciją (stagflation). Ši patirtis susilpnino ekonomistų ir politikos vykdytojų pasitikėjimą tradiciniu keinsistiniu metodu, panašiai kaip Didžioji depresija sumažino pasitikėjimą tradiciniu klasikiniu metodu.

■

Be to, keinsistinė prielaida, kad kainos ir darbo užmokestis koreguojasi lėtai, ir todėl rinkos gali būti nepusiausvyroje, buvo imta kritikuoti kaip neturinti tvirtų teorinių (mikroekonominių) pagrindų. Kol buvo kritikuojamas keinsistinis metodas, įvykiai ekonomikos teorijoje padidino klasikinės makroekonomikos patrauklumą daugeliui ekonomistų. Pradedant nuo XX a. 8 deš. pradžios, modernizuotas klasikinis metodas atgimė tarp makroekonominių tyrinėtojų, nors klasikinė makroekonomika nepasiekė to dominavimo, kurį keinsizmas turėjo pokario metais. ■

Per paskutiniuosius kelis dešimtmečius abiejų metodų šalininkai juos rimtai perdirbo, kad pašalintų jų silpnąsias vietas: klasikinės tradicijos ekonomistai pagerino savo verslo ciklų ir nedarbo aiškinimą; keinsistai kūrė tvirtą teorinį lėto darbo užmokesčio ir kainų koregavimosi pagrindą, ir keinsistinis modelis gali dabar paaiškinti stagfliaciją.

■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 71 / 1470


www.ekonomika.org

■ Po 2007-2009 m. Didžiojo nuosmukio, atrodo, vėl yra grįžtama prie pradinių Keynes‘o idėjų – „laukinės dvasios“ įtakos ūkio svyravimams, prigimtinio ekonomikos neapibrėžtumo, likvidumo spąstų ir pan. – dalykų apie kuriuos ne kartą kalbėsime šiose paskaitose, o žavėjimasis sudėtingais matematiniais modeliais taip pat patyrė smūgį5.

1.3.2

Vieningas makroekonomikos metodas

■ Šiose paskaitose atsižvelgsime į faktą, kad yra dvi pagrindinės makroekonominės minties mokyklos. Viena dėstymo strategija būtų pabrėžti vieną iš dviejų minties mokyklų, o kitą pristatyti glaustai. Tokios strategijos problema yra ta, kad taip susiaurintume studentų matymą, kokios idėjos ir įžvalgos sudaro modernią makroekonomiką. Stengsimės pateikti abu metodus ir lyginsime kaip jų išvados atitinka empiriką.

Taigi, rinksimės subalansuotą ir universalų makroekonomikos metodą: analizė šiose paskaitose – ar ekonominio augimo, verslo ciklų, infliacijos, ar politikos, nesvarbu klasikinėje ar keinsistinėje dvasioje – remsis vienu ekonominiu modeliu, jo sudėtinėmis dalimis ar pagrindinio modelio išplėtimais. Šis ekonominis modelis turės tokius bruožus.

■

■

Pirma, a) namų ūkiai, b) įmonės ir c) valdžia sąveikauja:

5

Žr., pavyzdžiui, Paul Krugman (2009), „How Did Economists Get It So Wrong?“, New York Times, 2009.09.06. ___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 72 / 1470


www.ekonomika.org

prekių rinkoje; finansų rinkoje; ir darbo rinkoje.

Jau aptarėme agregavimo būtinybę makroekonomikoje. Mūsų ekonominiame modelyje laikysimės standartinės makroekonominės praktikos ir agreguosime visas rinkas ekonomikoje į 3 pagrindines rinkas: rinką prekėms ir paslaugoms, finansų rinką (kurioje prekiaujama tokiu turtu kaip akcijos, obligacijos ir nekilnojamas turtas), ir darbo rinką. Parodysime kaip ekonomikos subjektai sąveikauja kiekvienoje iš šių 3 rinkų ir kaip šios rinkos susijusios viena su kita ir visa ekonomika. ■

Antra, modelio makroekonominė analizė remiasi individualios elgsenos analize. Makroekonominė elgsena atspindi elgseną daugelio namų ūkių ir įmonių, sąveikaujančių rinkose. Kad suprastume kaip elgiasi namų ūkiai ir įmonės, laikysimės „iš apačios į viršų“ metodo ir darysime analizę žmogaus sprendimų priėmimo lygyje.

■

Gautos įžvalgos tada bus naudojamos studijuoti ekonomiką kaip visumą. Pagrindinis principas, analizuojant namų ūkių ir įmonių elgseną, yra prielaida, kad jie bando maksimizuoti jų ekonominį pasitenkinimą (naudingumą) ir pelną, esant jų poreikiams ir ištekliams. Nors šią prielaidą pabrėžė klasikinės ekonomikos tėvas Adam‘as Smith‘as, ji yra paprastai priimama tiek keinsistų, tiek klasikų, ir yra naudojama iš esmės visuose moderniuose makroekonominiuose tyrimuose. ■

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 73 / 1470


www.ekonomika.org

Trečia, nors keinsistai atmeta klasikinę prielaidą, kad darbo užmokestis ir kainos greitai koreguojasi, kad užtikrintų pusiausvyrą trumpu laikotarpiu, keinsistai ir klasikai sutaria, kad ilgu laikotarpiu kainos ir darbo užmokestis visiškai koreguojasi taip, kad užtikrintų pusiausvyrą prekių, finansų ir darbo rinkose.

■

Kadangi visiškas darbo užmokesčio ir kainų lankstumas ilgu laikotarpiu nėra ginčijamas, pirma analizuosime ilgo laikotarpio ekonomikos elgseną, o po to aptarsime trumpo laikotarpio klausimus, susijusius su verslo ciklais.

■

■

Ketvirta, pagrindinis modelis, kurį pateiksime, gali būti naudojamas: arba su klasikine prielaida, kad darbo užmokestis ir kainos yra lankstūs; arba su keinsistine prielaida, kad darbo užmokestis ir kainos koreguojasi lėtai.

Šis modelio aspektas leidžia palyginti klasikinę ir keinsistinę išvadas, bei politikos rekomendacijas, naudojant bendrą teorinę sistemą.

■

1.4

Pagrindinės sąvokos

agregavimas vidutinis darbo našumas uždara ekonomika defliacija ekonominis modelis ___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 74 / 1470


www.ekonomika.org

ekonomikos teorija empirinė analizė pusiausvyra fiskalinė politika infliacija nematoma ranka makroekonomika pinigų politika normatyvinė analizė atvira ekonomika pozityvinė analizė užsienio prekybos deficitas užsienio prekybos perteklius nedarbas

___________________________________________________________________________ 2/8/2011

Psl. 75 / 1470

makro 08 clean - ekonomika.org

Recommend Documents